Nežinia iš kur, bet dažnai pirmas žodis ant liežuvio galo tas „šaunuolis(-ė)“. Ar jis kažkuo labai blogas? Kaip ir ne. Ar yra efektyvesnių būdų pastebėti mūsų mažylių pasiekimus? Tikrai taip. „Šaunuolis(ė)“ beda pirštu į vaiką ir teigia, kad va tu dabar kažką padaręs esi šaunus, geras. Tačiau ar kitą kartą, kai mažyliui nepasiseks užmauti žiedo ant pagaliuko jis jau bus nebe šaunus ir blogas? Būtent čia ir slypi „šaunuolio(-ės)“ tamsioji pusė – šis pagyrimas, kaip verdiktas, vertina patį vaiką, o ne jo elgesį. Aš daug mieliau renkuosi laikytis logikos, kad gerų ar blogų vaikų nėra. Yra pastangos, puikūs jų rezultatai, pavykę dalykai, nes mažylis bandė vėl ir vėl bei naujai išmoktos pamokos. Kartais – nepageidaujamas elgesys. Bet pats vaikas nuo to netampa nei geresniu, nei blogesniu.

Dėmesys pastangoms ir procesui

Mažyliams, dažnu atveju priešingai nei mums, labai svarbus procesas. Procese jie tyrinėja, atranda naujas pamokas, tobulina savo gebėjimus. Faktas, kad pagaliau pavyko pastatyti tą bokštą yra mažiau svarbus, nei mėnesis statybų. Nes tą mėnesį lavėjo smulkioji motorika, rankos-akies koordinacija, mažylis mokėsi skaičiuoti statomus indukus, pažino jų spalvas, daug tūpinėjo, taip lavindamas kūno koordinaciją. Ir visi tie kartai kai bokštas griuvo nebaigtas statyti, iš esmės, juk nėra nei kiek blogi. Ir vaikas tikrai nėra dėl to mažiau šaunus. Būtent todėl mes turėtume nepamiršti stebėti bei akcentuoti progreso ir mažylio pastangų. Tai motyvuos bei modeliuos tam tikrą mažylio elgesį: lavinti savo įgūdžius dar ir dar, stengtis atlikti veiksmą tiksliau, siekti rezultato. Jei vaikas nepabaigtą procesą fiksuoja kaip nesėkmę, mūsų dėmesys procesui skatins nenusivilti, nepasiduoti ištikus nesėkmei ir toliau stengtis.

Pasitikėjimas savimi

Mano šiuo metu studijuojama Montessori metodika, skatina pagyras išlaikyti saikingas, paliekant erdvės mažyliui erdvės kurti bei stiprinti vidinį savęs pajautimą, įsivertinimą ir taip augintis pasitikėjimą savimi. Vietoje to, kad įvertinimo ir patvirtinimo nuolat ieškotų iš mūsų.  Ir išties, juk dažnai mes esame įpratę tikėtis bei dairytis išorinio patvirtinimo ir pagyrų, tarsi užtikrinimo, kad kažką darome gerai. Deja, tai rodo menkesnį pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Leisdami vaikui pačiam patirti, suvokti ir įsivertinti savo sėkmes, leisime jam augti drąsiu, pasitikinčiu savimi.

Tai kaip su tomis pagyromis?

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dabar pradėtume ignoruoti savo vaikus ir jų pasiekimus. Tikrai ne. Tačiau, noriu pasiūlyti keletą alternatyvų, vietoje standartinių „šaunuolis(-ė)“, plojimo rankomis ar „nu va koks tu geras“ ir pan. Kitą kartą pabandykite ką nors iš šio sąrašiuko (dalis sąrašo įkvėpta knygos The Montessori Baby):

• Luktelėkite minutę ir leiskite vaikui pradėti džiaugtis pirmam – o tada džiaukitės su juo taip, kaip džiaugiasi mažylis;
• Vertinkite pastangas: tu labai ilgai stengeisi pataikyti. Ir tau pavyko;
• Išsakykite ir savo emocijas: aš džiaugiuosi už tave. Tau pavyko;
• Galite susikurti savo pasidžiaugimo gestą ar ženklą. Mes su E duodame viena kitai penkis delniukais;
• Komentuokite tai, kas vyksta, taip akcentuodami procesą: tu užvėrei žiedą ant pagaliuko;
• Atkreipkite dėmesį į tai, kaip jaučiasi mažylis: tu džiaugiesi pataikęs kamuolį į dėžutę;
• Galite tiesiog nusišypsoti;
• Parodykite, kad tikite savo mažyliu: aš žinojau, kad tau pasiseks.

Daugiau apie kūdikių raidą galite skaityti čia >>.

Kasdienius mūsų su Ema nuotykius sekite Instagrame >>.