Trečia savaitė gyvenimo su Ema ir kaaaaaip ta motinystė visai ne pagal mano planą. Taip, naivi aš, tikrai turėjo, na bent jau švelnų įsivaizdavimą ką gi veiksim grįžę namo.

O mano motinystė dabar tokia – trečia savaitė lovoje ir gyti atsisakančios siūlės. Kiekvieną “kelionę” keisti sauskelnių lydintis skausmas ir milžiniškas darbas su savo kantrybe bei požiūriu. Kad ne kas kitas, o pati savęs neužėsčiau toj lovoj begulėdama. Iš kur mes taip įgundam pačios save nuolat skriausti?

Taip ir mokaus kasdien sau kartodama: neskubėk, duok sau laiko išgyti. Nesutvarkyti skalbiniai kampe kambario yra visiškai nesvarbūs. Ema kieme miega taip pat gerai ar tu stumdai vežimą ar ne. O svarbiausia – ne, vartydamasi lovoje su naujagimiu tu laiko neleidi veltui. Ir taip, jai tiesiog tokio tavo buvimo šalia pilnai užtenka.

Šiame kantrybės ugdymo etape geriausiu pavyzdžiu būti čia ir dabar, tapo, žinoma, mano mažylė. Stebiu kaip miegodama saldžiai čepsi, prabudusi pusvalandį ražosi ar prisivalgiusi, su šypsena veide, užmiega tau ant pilvo. Ir gyvenimas staiga vėl pilnas ir geras 🥰. O aš mokaus be sąžinės graužaties visą dieną vartytis lovoj ir tiesiog grožėtis savo kūdikiu.

Motinystė toks dalykas, tik nuo mūsų priklauso ar būsime joje laimingos.

UPDATE PO MĖNESIO: Neseniai bevaikščiodama su miegančia Ema lauke perklausiau M. Obama knygą. Ir jau antrą savaitę vis prisimenu vieną epizodą apie asmeninę laimę ir atsakomybę už ją. Gal ir nieko naujo, bet kaip svarbu sau vis priminti TAI:

Knygoje Michelle pasakoja apie savo gyvenimo etapą, kuriame ji dirbo Čikagoje, o Barakas – Vašingtone. Tuo metu Michelle savo dienotvarkėje žongliravo darbu pilnu etatu, visa namų bei dviejų mergaičių priežiūra, būreliais ir prisitaikymu prie nenuspėjamo vyro grafiko.

Bandydama prisitaikyti ji dažnai užlaikydavo mergaites vėliau nei reikėtų belaukiant tėčio ar pati nevalgydavo vakarienės, kad pavalgytų abu kartu. Deja, dažnai taip ir nesulaukdavo. Šios situacijos kėlė jai pykti, maždaug, kodėl jis tai gali sau leisti pasportuoti, o aš va vargšė vis plušu viena vardan šeimos. Arba, kodėl jis pažada ir negrįžta, taip sugadindamas mano vakarienę ar mergaičių dienotvarkę.

Michellei prireikė porų psichologo pagalbos, kad susiprastų, jog visa jos laimė yra tik jos pačios rankose:

“Gali būti, kad aš buvau labiau atsakinga už savo laimę, nei leidau sau būti. Aš buvau per daug užsiėmusi, piktindamasi Baracku, kad, pavyzdžiui, jam pavyksta įtraukti treniruotes į savo tvarkaraštį, vietoje to, kad pati pradėčiau reguliariai mankštintis. Išleidau tiek energijos svarstydama, ar šįkart jis parsiras namo vakarienei, ar ne, kad pačios vakarienės su juo ar be jo jau nebebuvo įdomios. Tai buvo mano kertinis taškas, mano savęs sulaikymo momentas. Kaip alpinistas, besiruošiantis nuslysti nuo apledėjusios viršukalnės, aš įsmeigiau kirvį į žemę.”

Daugiau motinystės minčių skaitykite čia >>.

Paskutinį kartą atnaujino: Migle, 2021 02 05