Apie motinystę, Kūdikių raida, Motinystė, Vaikiški atradimai

Taikus rytojus mūsų vaikams prasideda nuo besąlyginės meilės šiandien

„Ką dar galiu padaryti?“ – mintis, besisukanti visų mūsų galvose šiomis dienomis. Galvodami apie karą šiandien, mes galime aukoti pinigus bei reikiamus daiktus, drabužius, galime savanoriauti pagalbos organizacijose, dalintis aktualia informacija su aplinkiniais, priimti bėgančias šeimas.

besąlyginė meilė vaikai kudikis raida besalygine meile pagarbi tevyste

Galvodami apie taiką rytoj, mes privalome besąlygiškai mylėti savo vaikus.

M. Montessori rašė „Taikos trokšta kiekvienas žmogus. Taiką žmonijai atneš mūsų vaikai.“ – gal ši vaikų karta pagaliau bus ta?

Mes – sąlyginės meilės karta

Savo vaikus mylime visi – faktas, bet ar leidžiame jiems patirti besąlyginę meilę? Kartais mums patiems gali būti sunku ją suvokti, nes tikrai daug mūsų augo patirdami sąlyginę meilę, o išgyventi auklėjimo principai nejučiomis kartais atgyja ir mumyse. Ar augdami girdėjote „kodėl devynetas, o ne dešimtukas?“, „aš tiek dirbau, kad tu tai turėtum, o tu atsilygini štai taip?“, „pažiūrėk į brolį/sesę – kodėl ir tu negali būti toks kruopštus?“. Tokios ir kitos panašios frazės signalizuoja apie sąlygą meilei: turi gauti dešimtuką, kad nusipelnytum tėvų meilės, kai elgiesi nedrausmingai – esi nevertas.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mūsų tėvai mūsų nemylėjo ar nemyli. Myli iš visos širdies, tiesiog jie nežinojo, o kaip kitaip – jų tėvus auklėjo taip, juos auklėjo taip, mus irgi auklėjo taip. O štai mūsų karta turi naują jėgą – mes turime gerokai daugiau informacijos bei tyrimų, atskleidžiančių vienų ar kitų auklėjimo metodų bei įrankių naudas ir žalas. Mes turime naujausius metodus bei įrankius pakeisti šį algoritmą ir padėti naujai kartai augti kiek kitaip.

Bęsalyginė meilė – kokia ji?

Nors dar tikrai galime išgirsti replikų, kad lepiname, esame minkšti, leidžiame vaikams lipti ant galvos, besąlyginė meilė yra ne apie tai. Besąlyginė meilė yra sąmoningas sprendimas koncentruotis į asmenį, atskiriant žmogų nuo jo elgsenos ar pavienių sprendimų. Besąlyginė meilė skirta tam, kas tu esi, vietoje vertinimo to, ką darai. Pasitelkdami besąlyginę meilę, mes sakome savo vaikams – aš myliu ir mylėsiu tave nesvarbu, kad ir kas benutiktų, kad ir ką tu bejaustum ar kaip pasielgtum.

Tokioje itin saugioje aplinkoje, su mūsų besąlyginiu palaikymu, atsiremdami į šeimos vertybes, vaikai ugdosi atsakomybės jausmą, mokosi iš savo klaidų ir, kartu ieškodami gerų ir atsakingų sprendimų, stiprina kritinį mąstymą. Ir jokiu būdu tai nėra palaidas auklėjimas, atvirkščiai – besąlyginė meilė koja kojon žengia su saugiomis ribomis bei pastovumu, kaip įrodymu, kad vaiko saugumas yra aukščiausias prioritetas.

Besąlyginės meilės svarba

Augdamas mažylis, nuo pat pirmų gyvenimo dienų formuojasi savęs suvokimą: savivertę bei savigarbą. Savivertė auga per procesus bei pasiekimus – kiek man pavyksta padaryti, įveikti iššūkius, būti savarankišku. Tuo tarpu savigarba auga iš tėvų priėmimo tokiu, koks vaikas yra ir besąlyginės meilės.

  • Psichinė gerovė – UCLA studija atskleidė, jog vaikai klesti patirdami besąlyginę meilę ir priėmimą, tuo tarpu sąlyginę meilę ryšyje su rezultatais patiriantys vaikai jaučia daugiau streso, turi didesnę tikimybę vėliau patirti panikas, sirgti depresija, turėti įvairių sveikatos problemų.
  • Smegenų vystymasis – kitas tyrimas atskleidė, jog mažylių, nuo pat ankstyvos kūdikystės, patiriančių rūpestį bei meilę, hipokampas, smegenų dalis, atsakinga už atmintį, ugdymosi gebėjimus bei streso kontrolę, yra didesni.
  • Fizinė sveikata – Kanadoje atliktas tyrimas, parodė ryšį tarp autoritarinio tėvystės stiliaus ir padidėjusio vaikų antsvorio. Taip pat, jei tokie vaikai patiria daugiau streso, turi didesnę tikimybę patirti paniką ar sirgti depresiją, matomos ir kitos pasikartojančios fizinės pasekmės – padidėjęs kraujospūdis, cholesterolis, širdies ir kraujgyslių problemos.
  • Saugumo suvokimas – ne vieno tyrimo jau įrodyta, kad pirmieji trys kūdikio gyvenimo metai yra ypatingai svarbūs ir per juos formuojasi bazinis vaiko pasaulio suvokimas: ar man čia saugu būti. Šis saugumo suvokimas vaikams ateina iš tėvų, jų meilės bei gebėjimo atliepti poreikius. Vaikai, kurie jaučiasi saugūs pasaulyje, labiau pasitiki savimi, drąsiau tyrinėja, bando, priima sprendimus.
  • Tarpusavio ryšys – pirmasis vaikų ryšys, dažniausiai mezgasi su tėvais ir tampa pagrindu bei modeliu kokie gi tarpusavio ryšiai su žmonėmis turėtų būti. Ar tvirti, saugumą bei gerovę skleidžiantys, ar nepastovūs, nuolat kintantys ir nesaugūs. Čia mažyliai mokosi ko tikėtis iš žmonių ir kaip elgtis patiems: ar mane priims tokį koks esu, ar turiu keistis, kad prisitaikyčiau.

Besąlyginė meilė kasdienoje – kaip?

  • Priimkime asmenybę ir jos būdą – vaikai nėra molis, kurį mes turime nulipdyti į kažką. Naujagimiai jau gimsta būdami savimi, žmonėmis su savo būdo bruožais ir charakteriu. Mūsų pareiga yra juos pažinti, suprasti, priimti ir mylėti besąlygiškai. Tuo pačiu, priimkime ir jų pomėgius, hobius bei pasirenkamą kelią.;
  • Priimkime visas emocijas – kaip ir mes, vaikai patiria visą platų spektrą emocijų. Jų nėra gerų ar blogų, tad negalime už vienas mylėti, o už kitas bausti. Priimkime visas, padėkime jose susigaudyti, išmokykime išbūti jas būdami greta. Modeliuokime savo pavyzdžiu: atleiskime klaidas ir patys atsiprašykime. Šeimoje mes visi kartu nuolat mokomės būti ta darnia šeima, kurioje visiems gera. Visiškai natūralu, kad kartais šiame procese ir suklystame;
  • Turėkime aiškias ir pastovias ribas – vaiko ir šeimos saugumą bei pagarbą vienas kitam užtikrinančios ribos atneša ramybę. Nepaisant to, kad mažyliai tikrai reguliariai tas ribas tikrina, jos yra būtinos, norint užtikrinti vaikų gyvenime saugumo ir ramybės jausmą. Ir nepamirškime – šeimoje mes esame viena komanda, čia nėra kovos vienas prieš kitą. Mes neturime laimėti ginčo ar būti viršesni, ne sesame tėvai. Priešingai – mūsų tikslas atrasti visiems priimtiną ir komfortabilų sprendimą.
  • Būkime empatiški – visų žmonių bėdos yra didelės, net ir pačių mažiausių. Nesijuokime iš vaikų ašarų dėl menkniekio. Prisiminkime kaip mes jautėmės būdami vaikais ir išgyvendami panašias situacijas. Į sivaizduokime kokio palaikymo mes norėtume, jei mums kas nors nesisektų, įsiklausykime į vaikų poreikius ir atliepkime juos su empatija, sakydami “aš suprantu”;
  • Nepriimkime asmeniškai – nors kartais, ypač gyvenant su pastoviu miego stygiumi, pradedame jaustis, lyg specialiai atakuojami, prisiminkime – vaikų emocijos, atsisakymas valgyti, nenoras rengtis ar kitos, mums nemalonios išraiškos, nėra adresuotos mums asmeniškai. Prisiminkime, kad ir mažieji pervargsta, jie gali dienoje patirti per daug stimulų, gali būti tiesiog alkani ar išgyventi raidos šuolį. Taip pat, labai svarbu prisiminti, kad vaikai net iki ketverių, neturi praktiškai jokios impulsų kontrolės – jie tiesiog fiziškai to negeba. Tad tikrai nėra ko įsižeisti mums, kad ir kaip būtų sunku tose akimirkose.

Ir nors galbūt tai neskamba lengvai, bet kaskart kai bus sunku, prisiminkite koks geras jausmas tas besąlyginis priėmimas, meilė ir saugus mamos, tėčio ar kito artimojo glėbys. Juk būtent to mes linkime ir savo vaikams. Įkvėpkim, iškvėpkim, dar kartą lėčiau ir tiesiog apkabinkim savo mažiukus. Kad rytojus išauštų taikus visame pasaulyje.

Paskutinį kartą atnaujino: Migle, 2022 02 27

Facebookredditpinterestmail

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *