Septintą mėnesį mūsų namuose vis dažniau pradėjo lankytis nusivylimas, frustracija ir ašaros dėl to. Šiame įraše noriu su jumis pasidalinti kodėl nereikia jų “gydyti”. Tai, kad mūsų mažyliai, deja, anksčiau nei vėliau pradeda patirti pirmuosius nusivylimus yra visiškai normalu. Kūdikis nori pasiekt žaislą, bet nepavyksta? Ar bando šliaužti, o nepajuda iš vietos? Būna. Pasitaiko. O tada nusivylimas, pyktis, riksmai ir ašaros. Tai, kad šios mažylių emocijos mus išmuša iš vėžių ir mes norime, kad jos kuo greičiau baigtųsi, irgi yra visiškai normalu. Bet ne visai teisinga. Dėl kelių priežasčių.

Kodėl svarbu priimti tai, ką patiria kūdikis:

– įvairios emocijos ir jausmai nėra geri ar blogi. Jie tiesiog yra tokie kokie yra. Ir nusivylimo, taip pat kaip ir džiaugsmo, nereikėtų ignoruoti ar slopinti. Priimkime visas savo vaikų emocijas ir padėkime jas išbūti;

– bandydami sutrumpinti vaiko frustraciją  su visokiais “taigi čia nieko tokio” mes tarsi signalizuojame, kad tai, ką tu jauti ar darai dabar nėra svarbu. Tai tikrai nepadeda vaiko pasitikėjimui savimi;

– o siūlydami distrakcijas su tikslu nukreipti vaiko dėmesį į ką nors kitą, dažniausiai žaislą – atimame iš jo pamoką kaip tvarkytis su savo emocijomis.

Mano Ema pastarosiom savaitėm labai LABAI daug kartų dienoje susierzina ir pyksta, nes jai vis neišeina šliaužti ar ropoti. Nori, mato žaislą, kurį bando pasiekti, stengiasi, stena, bet nei iš vietos. Ir kaip aš tvardausi kaskart nepastumti to žaislo link jos. Ar nepasiūlyti arčiau esančios knygelės vietoje norimo žaislo.

Ką aš darau vietoje to:

– pirmiausia kreiptis į ją ir įvardinti žodžiu: bandai ropoti? Labai nori pasiekti savo kalmarą? Kartais to pakanka, ji nusijuokia ir bando atsispirti kojomis toliau;

– jei ne ir į trasą eina riksmas ar ašaros – einu prie jos, toliau kalbu, bet nepuolu jos imti: bandai ropoti, bet dar ne pilnai pavyksta? tave tai šiek tiek erzina? labai padeda nusileisti iki jos ir prisėsti ant grindų;

– nenurimus bandau švelniai ją paglostyti, o jei matau, kad pati rodo ženklus ir tiesia rankas į mane – paimu į glėbį ir kantriai laukiu kol ji nurims vis pakartodama ir įvardindama situaciją bei patiriamas emocijas.

Tokiu būdu ji nurimsta gan greitai ir vėl linksma grįžta žaisti. Dažnai pati tiesiog nusiverčia man nuo kelių atgal ant grindų link norimo žaislo. 

Ir taip, tie gan pastovūs zyzimai bei verksmai mane tikrai tikrai nervuoja bei sekina emociškai. Ir aš tikrai mielai jų išvengčiau. BET dar mieliau padėsiu savo E augti drąsiai, pasitikinčiai savimi bei gebančiai priimti ir suprasti savo emocijas.

Kasdienius mūsų su Ema įspūdžius galite sekti Instagrame >>.

Daugiau apie kūdikių raidą skaitykite čia >>.

Paskutinį kartą atnaujino: Migle, 2021 05 20