Taip taip, teisingai, pasakosiu apie savo adaptaciją. Nes ji yra! Ir nejuokinga. Ir įtariu, kad ne man vienai taip… bet kažkaip tyla tylelė šia tema bent jau mano akiratyje. Aš asmeniškai, per pirmas 3 savaites su aukle perėjau tris adaptacijos stadijas. Ar jų yra daugiau? Jei bus – pasakysiu. Bet šiaip man ir šių trijų per akis, dabar jau norėčiau ramybės ir be nuotykių bent kurį laiką.

1 Stadija

1 stadija – plaukimas Niagaros kriokliu į viršų. Nes pasakymas “plaukti prieš srovę” čia per silpnas. Kokį milijoną kartų. Kai tu esi namie, bet tavo verkiantį vaiką į vežimą deda ir išsiveža kitas žmogus, norisi viską mesti (įskaitant pačią auklę) ir bėgti apkabinti savo mažylio, ir vežioti jį pačiai iki univero. Dar buvo pusdienis, kai sėdėjau užsidariusi darbo kambaryje ir hyperventilatinau, sukosi galva, suko pilvą, pykino, drebėjo rankos ir mušė karštis. Ar kas nors nutiko? Na taip, mano stebuklėlis kitame kambaryje smagiai žaidė su aukle. Viena. Pirmąkart. Lyg ta auklė būtų ne nuostabi, šilta ir profesionali moteris, o koks monstras iš siaubo filmo. 

Man čia toks gigantiškas paradoksas, kalbėjau su kita mama kurią čia dieną aikštelėje žaidimų, kad motiniški instinktai yra nepritaikyti šiuolaikiniam pasauliui. Mūsų hormonai, kūnai ir instinktai veikia akmens amžiaus taisyklėmis, o sociumas aplink su savo lūkesčiais, poreikiais ir konceptais – diktuoja kitas žaidimo taisykles. Kiti ir mūsų poreikiai. O viską suderinti tampa misija (beveik) neįmanoma.

2 Stadija

Aš laisva!!! Kai jau apsipranti su tom keliom minutėm ašarų, suvoki, kad normalu, jog vaikas jaučia nerimą ir taip jį išreiškia. Susidėlioji galvoje viską į vietas, atsipalaiduoji ir leidi sau išeiti iš namų. Ir staiga – tu turi laiko! Tu girdi savo mintis, tu gali valgyti lėtai, tu gali parduotuvėje apžiūrėti viską, tu gali dirbti nepertraukiama nors ir tris valandas, tu gali išgerti karštą kavą. Ir tave ištinka euforija, prisimeni kaip labai pasiilgai savo ankstesnio gyvenimo, laisvės ir ramybės. O tada prisimeni, kad dar labiau pasiilgai savo kukulio, susipakuoji visą laisvę į tašę ir važiuoji namo.

3 Stadija

priekaištai sau ir overthinkinimas. Nurimus visoms panikoms, euforijoms atsirado vietos ir laiko rimtesniems pamąstymas, dvejonėmis ir kito plauko savęs paėdimams. Man labiausiai patiko kai vieną dieną, grįžusi namo, radau Emą laimingą laimingą žaidžiančią ir man pasisveikinus, ji nepuolė prie manęs graudintis ir verkti (kaip būdavo pradžioje), o tiesiog ramiai pabaigė savo žaidimą ir tada atropojo apsikabinti. Žinot ką aš pagalvojau? Ne, ne, kad OMG kaip faina, mūsų adaptacija baigta! Aš pagalvojau, kad O NEEEE, ar mano vaikas auklę jau myli labiau nei mane? Ar aš dabar būsiu jos atminty ta mama, kuri paliko savo vaiką užauginti auklei?

Tai ačiū savo racionaliai semegenų dalelei, kuriai vis pavyksta “atstovėt” šitas nesąmones ir galiausiai vis sudėliot dėlionę logiškai. Dar ačiū savo vyrui, kuris manęs paklauso, kartu pasijuokia, paguodžia ir patikina, kad viską mes čia darom gerai. Lyg pati to nežinočiau. Žinau. Tada perklausiu dar du kartus ir žinau labiau.

Daugiau įrašų apie mamystės nuotykius rasite čia >>.

Kasdienius mūsų su Ema nuotykius sekite instagrame >>.

Paskutinį kartą atnaujino: Migle, 2021 09 05