Mes su vyru anksčiau labai mėgdavom memus ir bajeriukus apie tą vaikystės etapą, kur “vaikas verkia, nes paprašė, kad nulupčiau jam bananą, o aš nulupau”. Abu tikrai galvojom, kad na, švelniai tariant, čia šaržuojama… iki kol Emai nestuktelėjo dveji. Nubudo ypatingai ryškus vaikų autonomijos poreikis ir joje.

Vieną dieną, kur buvęs kur nebuvęs, verksmas dėl ne to banano (nes reik to, kur mama jau kramto, jai iš burnos tiesiai) aplankė ir mus. Dabar kasdien bent po 5 kartus susižvalgom ir nebyliais žvilgsniais vienas kitam paantrinam “tie memai nejuokavo ir nieko nešaržavo – tai vyksta iš tikrųjų!”.

Nors kartais tos situacijos tikrai sukelia juoko, bet daug dažniau, vis pasikartojantis vaiko prieštaravimas, emocijų pliūpsniais reiškiamas nepasitenkinimas, greitas persigalvojimas ir zyziantis pakeltas tonas tikrai vargina. Ir ne, tai nereiškia, kad mes darome ką nors blogai. Ir tai nereiškia, kad su vaiku kas nors blogai. Priešingai – tai visiškai natūralus raidos etapas, kuris sufleruoja – viskas su jūsų vaiku gerai! Jis tiesiog mokosi savarankiškumo bei autonomijos. Gal tik ne pačiais lengviausiais (mums) būdais.

Ką sako teorija?

Poreikis vaiko savarankiškumui bei autonomijai gali atsirasti nuo maždaug 1,5 metų, nors dažniausiai pikas pastebimas apie 2-2,5 metų ir ties trečiais gyvenimo metais daugmaž pilnai susiformuoja. 

Iš pradžių tai pasireiškia entuziazmu ir noru daryti dalykus pačiam, vis daugiau išbandyti praktiškai tai, ką mato darant mus. Palaipsniui atrandant galią daryti KITAIP nei daro mama ar tėtis ir tokiu būdu išreikšti savo individualumą. Tad iš pradžių tai gali būti tiesiog prieštaravimas ir noras daryti priešingai. Čia karaliauja “NEEE” ir “NENORIU”, “NEISIU”, “NESIVALYSIU” dažniausiai dėl vienos vienintelės priežasties – pasimatuoti ar tikrai aš atskiras nuo mamos. Šiame etape nerekomenduojama įvedinėti pokyčių, mokytis puoduko ar kitų svarbių dalykų, nes tikėtinas pasipriešinimas gali labai apsunkinti procesą bei palikti neigiamų padarinių.

Bet čia dar ne ta tikroji autonomija. Savo teorijoje Piagetas akcentuoja, jog ne teorinė galimybė rinktis, o pats gebėjimas priimti sprendimus savarankiškai, signalizuoja autonomiją. Taigi, po truputį, vaikai treniruojasi ir tai – prašydami (greičiau emocionaliai reikalaudami) patys pasirinkti drabužius, kaip jiems bus patiektas maistas, kur ir kada jie žais, su kuo žais ir t.t…

Kodėl tai svarbu?

Visų pirma – vaikai mokosi kartodami. Daug kartų. Taigi, kuo daugiau erdvės tam mokymuisi sukursime, tuo efektyvesnis ir (tikėtina) greitesnis bus procesas. Toliau – juk mes norime, kad mūsų mažieji užaugtų savimi pasitikintys, drąsūs ir gebantys tvirtai pastovėti už savo sprendimus bei nuomonę. O tam reikia praktikos jau dabar.

Augdami ir tapdami vis savarankiškesni, vaikai formuojasi savęs suvokimą kontekste su aplinka.  Jie mokosi išreikšti save, savo poreikius bei emocijas.

O pažindindamiesi su autonomija, vaikai pažindinasi ir su pasirinkimų mechanizmu: kiekvienas turi savo rezultatą, kartais teigiamą, kartais ne tokį malonų. Su pasirinkimu ateina ir atsakomybė už tą rezultatą, kurį tenka priimti, nors ir ne visad malonu. Čia aktyviai praktikuojamas ir problemų sprendimo įgūdis, mokomasi prognozuoti į priekį, auga ir stiprėja loginė smegenų dalis. Visi šie įgūdžiai padeda vaikams sklandžiau įsilieti į visuomenę.

Kaip mes galime padėti?

Apie šarvavimąsi kantrybe turbūt net neverta minėti 🙂 nors, bent man, suvokiant viso šito elgesio priežastis bei naudas – tikrai lengviau. O padėti mes galime sukurdami autonomijos ir savarankiškumo praktikoms palankią erdvę bei aplinką, rodydami savo pavyzdžiu konstruktyvius ir priimtinus būdus kaip išnaviguoti nekantrumą ar nusivylimą rezultatu.

1. Tinkamai paruošta aplinka ir priemonės. 

Jei kalbame apie aprangą – patogūs, lengvai pačiam vaikui įveikiami užsegimai bei drabužiai. Jei apie kūno higieną – tinkamos priemonės praustis ar valytis dantis savarankiškai, palipukas pasiekti vandenį ar žemyn nuleistas veidrodis. Suteikdami patogias ir saugias priemones mes įgaliname vaiką praktikuotis be mūsų įsikišimo ir nuolatinių perspėjimų.

2. Galimybė jausti kontrolę. 

Nors vaikai patys dar tikrai negali kontroliuoti viso savo gyvenimo, bet mes tikrai galime išskirti kasdienės rutinos aspektus, kurių kontrolę perleistume mažiesiems. Ar tai būtų stalo dengimas, ar vakaro pasakos parinkimas, gal savarankiškas drabužių susirinkimas kas rytą, arba košės garnyrų parinkimas. 

Dar labai padeda klausimai iš mūsų pusės – vietoje tiesioginio nurodymo (vakarienei valgysime lašišą su žirneliais), klausiame: nori viso gabaliuko ar smulkiai pjaustyto? Nori žirnelių trintų ar ne? Nori užbarstyto sūrio ar ne? Į baltą ar pilką lėkštę? Ant stalo nusineši pats ar man nunešti? Tokie klausimai (ypač jei pastebime jautresnes vaikui sritis, kur dažniausiai kyla poreikis praktikuotis autonomiją), įgalina vaiką, leidžia jam praktikuotis ir parodo mūsų pasitikėjimą. O tai skatina pasitikėjimą savimi. Svarbu – siūlyti tik tai, ką esame pasiruošę įgyvendinti ir jei jau paklausėme, tai priimti vaiko atsakymą, kad ir koks jis bebūtų.

3. Atsakomybės praktika. 

Siūlykime vaikams atsakomybę (žinoma, tokią, kurią žinome, kad pajėgs praktikuoti). Mums su Ema labai veikia savo daiktų susirinkimas išvykai, būreliui ar kelionei – pačiai pasirinkti, susidėti, juos visos išvykos metu prižiūrėti, nepamiršti, nepamesti. Tai gali būti ir gėlių laistymas ar gyvūnėlio pamaitinimas. Gali būti ir savo rūbų nunešimas į skalbinių krepšį kas vakarą ar žaisliukų sudėjimas į vietas. 

Tik vėlgi, svarbu įsitikinti, kad vaikas pajėgus tai atlikti bei padėti su tinkamomis priemonėmis.

Gal tai bus veiklų kalendorius, kuriame kas vakarą pasižymės ką jau atliko, gal skambutis, kuris kasdien suskambės tuo metu, kai jau laikas pradėti tvarkytis prieš miegą, o gal tiesiog primenantis mamos klausimas ar jau šiandien valgė šuniukas? Mūsų atveju tai buvo Emai patogi nešiotis, pakankamai talpinanti ir patraukli kuprinė. Labai svarbu, kad praktikuoti atsakomybę vaikui būtų įkandama ir maloni veikla bei būtų galimybės patirti sėkmę bei taip stiprinti savo pasitikėjimą savimi. 

Ir taip, žingsnis po žingsnio, pasirinkimas po pasirinkimo, vaikai praktikuojasi, emocijos rimsta, o mums belieka stebėtis jų išmone 😀

Kantrybės!

Emos numylėtus Engel kuprinę bei penalą rasite čia >>.

Kasdienius mūsų nuotykius sekite instagrame >>.

Paskutinį kartą atnaujino: Migle, 2023 05 29